Budos darbas buvo naudingas trijų tipų žmonėms. Tiems, kurie norėjo išvengti kentėjimo, teko paaiškinimai apie priežasties ir pasekmės dėsnį, sanskritu vadinami Theravada arba Hinajana – „Vyresniųjų kelias” arba „Mažasis kelias”. Tie, kurie siekė daugiau nuveikti kitų labui, gavo Mahajanos arba „Didžiojo kelio” instrukcijas – mokymus apie išmintį ir užuojautą.
Žmones, kurie tvirtai pasitikėjo savo pačių Budos prigimtimi, Buda mokė Vadžrajanos arba „Deimantinio kelio”. Šiuo atveju, Buda pasirodydavo hologramą primenančiomis energijos ir šviesos formomis arba tiesiogiai perduodavo nušvitusį proto prigimties suvokimą – Didijį anstpaudą (skr. Mahamudrą).
Deimantinio kelio mokymų lygmenyje mokomės patirti pasaulį iš turtingos ir savaime išlaisvinančios perspektyvos. Praktikuodami išvystome gilų vidinį turtingumą, įgalinantį mus suvokti nesikeičiančią proto prigimtį, kol galiausiai atsiskleidžia visos nušvitusios proto energijos.